Kontaktai

Atsiliepimams

Paieška
Šeduvos miesto bendruomenė
Istorija
Tradicijos
Sportas
Renginių afiša
PROJEKTAI (NVO)
Žolinės vainikas
Laisvės paminklas
Kontaktai
Nusišypsok !
Atgal į portalą
  Istorija

Šeduva Raštuose paminėta 1378 metais. Manoma, kad pavadinimas kilęs iš "šedavoti" (šildyti) ar "šeduoti" (vok.scheiden- šalinti, varyti), netgi sakoma, kad dabartinė Šeduvos vieta buvo vadinama Šiauduva. Nepaparastai įdomi ir turtinga jos istorija.

Šeduvos miesto herbas – bene vienintelis, kuriame dominuoja Vakarų Europos heraldikos motyvai. Herbą 1994 aprobavo Lietuvos heraldikos komisija, atkūrė dailininkas Raimondas Miknevičius. Herbe pavaizduotas erelis ir heraldinė lelija yra paimti iš Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos asmeninės heraldikos. Baltas Mantujos erelis (Liudvika Marija buvo kilusi iš Italijos, Mantujos kunigaikščių Gonzagų šeimos) simbolizuoja itališką Gonzagų giminės kilmę, o heraldinė lelija rodo prancūziškąją. Šeduvos miesto pradžia – Kotiškio kalnelis. Čia jau 1512 metais ant Kotiškio kalnelio buvo pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia. Miesto centrą perkėlus į kitą vietą, caro laikais toje vietoje buvo pastatytos kartuvės, vykdomos egzekucijos. Link kalnelio einanti gatvė buvo pavadinta Kotiškio gatve (nuo žodžio „kotavoti“ kankinti). Istoriškai Šeduva žinoma nuo XVI a. pradžios , kai Žygimantas Senasis įsteigė Romos katalikų parapiją šv.Mikalojas garbei (1529-11-03). Pirmą kartą Lietuvos Kronikoje Šeduva paminėta 1573 metais. XVI amžiuje per Šeduvą ėjo pagrindinis kelias iš Varšuvos į Rygą. Per Niauduvos upelį buvo nutiesti net keli mediniai tiltai. Tuo metu Šeduvos miestas buvo dešiniajame Niauduvos krante, o Šeduvos dvaras – kairiajame, kur dabar stovi mokykla. Šis rajonas buvo vadinamas Dvarčiais. Dabar Šeduvoje stovėjusios dvaro pilies vietą mena senieji gatvių pavadinimai: Pilies gatvė ir Pilies takas. Miesto centre, ant aukšto Niauduvos kranto, stovi vienas gražiausių mieste statinių, didingas pastatas – Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Tai reto grožio architektūros paminklas, kuriame susipynę renesanso ir baroko architektūros bruožai. Bažnyčia pastatyta XVII amžiaus viduryje, ją pašventino Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius. Šeduvos miesto centre stovi XVIII amžiaus karčema. XIX amžiuje per Šeduvą ėjo pašto kelias, čia buvo arklių keitimo punktas. Aplink miesto aikštę namai buvo išsidėstę U raidės forma. Namai su dar tebestovinčia Karčema sudarė uždarą kiemą. Jame buvo laikomi arkliai, vežimai su prekėmis. Dabar šių namų nebėra. Laisvės aikštėje (miesto centre) vykdavo turgūs ir mugės.Šeduvos mieste yra ir Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Šeduvos kraštotyros skyrius (Vėriškių g. 7). Jis veikia nuo 1959 metų. Muziejus įkurtas name, pastatytame 1884 metais, kuriame tada veikė odų apdirbimo dirbtuvė. Ekspozicijose – archeologiniai radiniai, liaudies menas, Šeduvos miesto ir krašto istorijos bei etnografijos eksponatai. Čia galima pamatyti unikalių dokumentų, knygų, periodinių ledinių, kovų už Lietuvos Nepriklausomybę relikvijų. 

 Antrąjį Šeduvos kraštotyros muziejų (Pilies g. 24)1987 metais įkūrė Antanas Bukauskas, Šeduvos vidurinės mokyklos (dabar -Gimnazijos)geografijos mokytojas. Muziejus šiuo metu renovuojamas.

 

Šeduvos mieste yra penkios kapinės. Visuomeninės kapinės (senosios ir naujosios) yra miesto šiaurės vakarų pakraštyje, Niauduvos ir Gintaro upelių pakrantėje. Senosiose kapinėse (dešinėje pusėje prie tako) palaidoti 1919 metais lapkričio 21-24 dienomis kovose su bermontininkais prie Radviliškio miesto žuvę Lietuvos savanoriai. Naujosiose visuomeninėse kapinėse prie Trijų kryžių paminklo 1990 metais birželio 17 dieną perlaidoti laisvės kovotojai partizanai. Žvejų gatvės gale yra žydų kapinės, Progimnazijos gatvės gale – liuteronų ir brolių kapinės. Kėdainių gatvėje, buvusiame Krygeraičių sode, – Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės.

 

Šeduvos vakariniame pakraštyje, kelių Šiauliai-Kaunas ir Šiauliai-Panevėžys sankryžoje, stovi XX amžiaus pradžioje Grigaliūno pastatytas mūrinis vėjo malūnas. 1967 metais architekto Prikocko ir šeduvio B. Paukštos iniciatyva jame įrengtas restoranas „Užuovėja“, kuris daug metų Lietuvoje garsėjo kaip velnių malūnas. Šiandien malūnas-restoranas vėl populiarus. Pastatytas naujas svirnas-motelis, pirtis su baseinu, įrengtas šiuolaikinis apšvietimas, poilsio aikštelė. Norintys gali išsikepti šašlykų, daug įdomybių vaikams. Galima pajodinėti žirgais. Jau suprojektuota ir  pastatyta konferencijų salė.

Malūno aplinka pripažinta gražiausiai tvarkoma aplinka Šiaulių apskrityje

 

ŠEDUVOS VARDO KILMĖ, VIETOVARDŽIAI, JOMARKAI, LEGENDOS, ĮDOMYBĖS               

                                               vietovardžiai, padavimai.doc

vaistinei-150.doc

 

2003 © ATVIROS LIETUVOS FONDAS. Programavo C-I