Raktės piliakalnis

Svarbiausi Žagarės apylinkių archeologijos paminklai yra du piliakalniai netoli miesto, abipus Švėtės: Raktuvės piliakalnis dešiniajame Švėtės krante ir Aukštadvario (Žvelgaičio) piliakalnis - kairiajame. Raktės, arba Raktuvės, piliakalnis yra Žagarės miestelio vakariniame pakraštyje, Švėtės upelio dešiniajame krante, apie 100m nuo upės vagos ir 700 m į rytus nuo Žvelgaičio kalno. Spėjama, kad Raktuvės piliakalnyje buvo žiemgalių pilis Raktė. Piliakalnis yra apie 95 m. ilgio ir 43 m. pločio, šlaitų aukštis 6 - 7 m. Žmonės piliakalnyje gyveno I - XIII a. Istoriniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1271 ar 1272 m., o kai kurių autorių teigimu - net 1198 m. Būtent šie metai ir laikomi Žagarės įkūrimo data. Aišku viena: XII - XIII a. sandūroje piliakalnis jau buvo įrengtas. Kalavijuočiai kelis kartus puolė Raktės pilį, o 1289 m. ją ir gyvenvietę sudegino. XIX a. viduryje čia buvo įrengtos miesto kapinės, kurios deformavo piliakalnio šlaitus, buvusį pylimą, sunaikino jo kultūrinį sluoksnį. Piliakalnio aikštės cente pastatyta medinė koplyčia. Dabar ji šiek tiek suremontuota, atnaujinta. Kartais čia vyksta pamaldos. Pylimo kampe pastatyta medinė stulpinės konstrukcijos varpinė.

Žvelgaičio piliakalnis

Pavadinimą Žvelgaičio kalnui davė lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio, istorinio asmens, minimo istoriniuose šaltiniuose XII - XIIIa., vardas. Spėjama, kad jis nukariavo žiemgalius ir Žagarės pilyje įkūrė savo rezidenciją. Žvelgaičio, arba Aukštadvario, kalno apgyvendinimo pradžia laikomas XIII a. Archeologai tyrinėdami nustatė, kad šiame piliakalnyje žmonės gyveno XIII - XVII a. Piliakalnis yra Švėtės upelio kairiajame krante, kelio Žagarė - Akmenė pietinėje pusėje. Jo ilgis yra apie 700 m, o aukštis kai kur siekia 18 m. Piliakalnis leidžiasi į upės Švėtės slėnį. Jo viršuje yra netaisyklinga keturkampė 70m ilgio ir 50 m pločio aikštelė. Archeologai, tyrinėdami šį piliakalnį, aptiko medinio pastato ar tvoros liekanų iš XIII - XVII a.

Ozas

Ozas dunkso prie kelio Žagarė - Kruopiai - Akmenė. Pylimo pavidalo kalva - ozas susidarė tirpstant paskutiniam ledynui. šiam sueižėjus, vanduo plyšiuose sluoksniavo įvairias morenines nuosėdas. Žagarės ozo ilgis apie 8 km. Gaila, kad šis unikalus gamtos paminklas yra labai suniokotas. Nemaža pietvakarinio jo galo dalis nukasta ir sunaudota keliams tiesti. Įspūdingiausia ozo dalis - Žvelgaičio piliakalnis. 830 m. ilgio ozo atkarpa abipus piliakalnio 1964 metais paskelbta geologiniu gamtos paminklu. 470 m. ilgio piliakalnis 1972 m. paskelbtas archeologiniu paminklu, o 1985 metais priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. Iš viso Lietuvoje geologiniais paminklais paskelbti 5 ozai. Žagarės ozas iš jų ne tik ilgiausias, bet ir įspūdingiausias, kadangi jį supančiose lygumose nėra jokių kitų kalvų ar kalnelių.

Dolomitinė atodanga

Žagarėje, Švėtės krante, atodanga driekiasi apie 50 m. Jos aukšis - 3 m. Atodangoje aiškiai matyti dolomitų su gipso priemaišomis klodai. Kažkada čia buvo dolomitų karjeras, tad vietovė duobėta, apaugusi įvairia augmenija. Dolomitinė atodanga geologiniu gamtos paminklu paskelbta 1964 metais. 1985 metais priskirta respublikinės reikšmės paminklams.

Parkas

Tai vienas didžiausių ir meniškiausių šalies parkų, tikras architektūros ir gamtos paminklas. Jį XVIII - XIX a. sukūrė patyręs dendrologas, projektavęs ir garsųjį Palangos parką, G.F. Kuphaldtas (1853-1938). Parko plotas - 71,8 ha. Jis uniklalus tuo, kad sukurtas buvusiose dirbamose žemėse. Parko tyrinėtojai apibudina du jo kūrimo etapus. Senoji dalis apie rūmus siejama su grafais Zubovais, kurie iki 1858 m valdė Naująją Žagarę ir dalį plotų aplink ją. Savininkais tapus Rusijos didikams Naryškinams, naujojo parko kūrimu ir senojo tvarkymu rūpinosi jo sūnus Jurgis. Manoma, kad senajam parkui jau gali būti apie 200 m. Parkas išplanuotas pagal kraštovaizdinį stilių. Jam būdingi natūralūs gamtovaizdžiai.

Iki 1905 m. parką juosė akmenų siena, o ją dar tvirtino ir 1,5 metro aukščio medinė tvora. Nuo Mantoriškių ir Švedlaukio kaimų pusių joje dar buvo įrengti ir sunkūs vartai, kuriuos atverdavo prasidėjus ūkio darbams. Įeiti pašaliniams į parką buvo draudžiama. Miestas 15 ha parko gavo tik 1924 metais.

Parko dendroflora gana gausi ir įvairi. Be pagrindinių mūsų miškus sudarančių medžių čia veši ir 55 rūšių introdukuotieji želdiniai. Parkas neįsivaizduojamas be galingų bukų, juodųjų, veimutinių, kedrinių pušų, lapinių maumedžių, klevų, amerikinės vinkšnos, pilkojo riešutmedžio.

Senoji bažnyčia

Manoma, kad Šiaulių valsčiaus valdytojo Vilniaus vyskupo Jono dvaro įsteigimas, o gal ir gyvenvietės atsiradimas davė pagrindą teigti, jog dešiniajame Švėtės krante 1533 m. buvo pastatyta bažnyčia. Pagal kitą versiją bažnyčia buvo pastatyta 1528m. Tai buvo medinė bažnyčia. Jos fundatorė veikiausiai buvo dvarininkė Marija Siravičienė. Vėliau, 1712m., buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia iš plytų ir kalkakmenio. Jos fundatorius buvo Kociuška.

Naujoji bažnyčia

Naujojoje Žagarėje bažnyčia buvo pastatyta 1620 ar 1633 m. Lenkijos kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis. 1805 m. ji sudegė, o paskui buvo atnaujinta grafo Zubovo, parapijiečių ir klebono lėšomis. Bažnyčia buvo pastatyta mūrinė, iš akmenų ir plytų, tinkuota ir baltinta. Ji vienanavė, su presbiterija, užsibaigiančia trisiene apsida, ir keturkampiu bokštu priekyje. Šiaurinėje pusėje prie navos šliejasi zakrastija, dengta dvišlaičiu stogu. Centrinis altorius barokinis, ant aštuonių kolonų. Kolonos iš pušies, tinkuotos, su paauksinimais. Medinis choras su vargonais ir baliustrada paremtas keturiomis doreninėmis kolonomis.

Bažnyčios šventoriaus pietinėje pusėje stovi koplytstulpis, statytas XX a. pradžioje. Paminklas yra darnių klasicistinių proporcijų.

Naryškino rūmai

Naryškinas atstatė ir praplėtė daugelį pastatų. Iš jų ryškiausias ir įspūdingiausias - dvaro rūmai, išlikę iki šių dienų. Rūmai puošti kolonomis, pastato frontone - Naryškino herbas. Rūmuose yra 60 kambarių, kurių interjeras buvo puošnus, tačiau neperkrautas dekoro elementais. Svarbiausias interjero akcentas - baltų koklių krosnys. Antro aukšto kambariai buvo pusiau vasariniai. Pietinėje pusėje buvo svečių, o šiaurinėje - medžioklės kambariai. Kiti svarbūs pastatai - arklidės. Tai pseudogotikinio stiliaus statiniai iš raudonų plytų.

Žirgynas

Vieni iš svarbiausių Naryškino dvaro pastatų yra arklidės. Tai pseudogotikinio stiliaus statiniai iš raudonų plytų. Gardai arkliams mūriniai, su metaliniais aptvarais. Grindys - iš keraminių plytelių ir betono. Įspūdingai atrodo ratinė. Buvusioje ratinėje dabar įrengtos arklidės, kuriose veisiami geriausių veislių žirgai. Namo fasadas labai išraiškingas, su buvusiais penkiais vartais. Išraiškingumo prideda bokštelis su smailiu stogeliu ir vėtrunge. Gražiai atrodo maniežas. Įdomi stogo konstrukcija: jis siauras dvišlaitis, o ant jo briaunos pastatyti ventiliaciniai bokšteliai su šalmais. Puošnus ir įspūdingas buvęs arklininko namas. Dabar čia įsikūrusi ūkio administracija.

Vėjo malūnai

Naryškino dvaro teritorijoje veikė malūnas. Manoma, kad baudžiauninkai jį pastatė dar 1770 - 1780 m. kai Šiaulių ekonomiją valdė A. Tyzenhauzas. Malūnas olandiško tipo, kepurinis, mūrytas iš lauko akmenų. Malūno apačią juosia plati galerija, kuri buvo skirta vežimams statyti. Manoma, kad tai seniausias malūnas Lietuvoje, vertingas liaudies architektūros statinys, savo idealiomis proporcijomis papildantis dvaro pastatų ansamblį. 1979 m. malūnas buvo restauruotas

Senojoje Žagarėje išliko dar vienas malūnas, vadinamas Lakštutės Preikšaitės malūnu. Greičiausiai jis irgi buvo pastatytas XIX a. pabaigoje, o gal apie 1900 m. Tai matorinis Raktuvės vėjo malūnas. Jo teritorija užima 0,28 ha. Šis statinys turi istorinę, techninę ir kraštovaizdinę vertę. Jo aukštis - 13,35 m. Pamatai akmeniniai, beveik 4 m. aukščio, su akmeninėmis atramomis.

Atminties obeliskas parke nužudytiems žydams

Po žiaurių pirmųjų trėmimų 1941 biržely, spalio 2 d. įvykdytas skaudus ir žeminantis žydų tautos genocidas. Prievartinis žydų getas užėmė didoką miesto dalį abiejuose Švėtės krantuose. 2439 Joniškio, Pakruojo, Pašvitinio, Kriukų, Žeimelio, Gruzdžių, Šakynos, Papilės, Kuršėnų žydų gyvenimai buvo nužudyti. Stovi du paminkliniai akmenys – Raktuvės gale ir parko skaudžios ramybės vietoje. Liko gyvi   tik tie, kuriuos su savim buvo patraukę bolševikai.

Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, 1997 m. rugsėjo 23-ąją minint žydų genocido dieną, žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti Teresė ir Edvardas Levinskai. Apdovanojimas įteiktas sūnui Leonui Levinskui.

Upė Švėtė

Švėtės upės „takas“, t.y. dabartinis slėnis, formuotis pradėjo dar Žiemgalos lygumoje nebaigus tirpti ledyno plaštakai. Matyt, tai plaštakai tirpstant, vandenys visų pirma išgraužė slėnį lede (tekėjo upė su ledo krantais), kuriame sunešti buvo smėlio ozų pylimai, kelmai ir t.t. Ledynui nykstant, upė pamažu įsigraužė, įsigilino į moreninį paviršių, apeidama smėlio bei žvyro kaupus (keimus), pailgus pylimus (ozus).
Stambių upių Žagarės apylinkėse nėra, tačiau mažųjų; tinklas neretas. Čia pradžią gauna Vilkyčio, Kvietupio, Vilkijos, Vilkytės, Skardupio, Švėtelės, Katmildžio, Būblio bei kitų aukštupiai. Panašių upelių čia gausu. Orginalus jų tinklo planas. Kadangi visas lygumų paviršius pasviręs į šiaurės rytus (Rygos įlankos link), tai, suprantama, visos nedidelės upelės bei upokšniai, kurių čia gausu, tekėtų tarpugūbriais jų link. Tačiau kelią jiems pastojo minėtasis Linkuvos gūbrys. Tad visas upeles, kurios atiteka iš pietvakarių, išorinėje (pietvakarinėje) Linkuvos gūbrio papėdėje surenka Švėtė ir Mūša. Į šiauryčius nuo gūbrio vėl tankiai susimezga nauji upeliai, bet šie, negalėdami per gūbrį patekti į Mūšą ar Švėtę, leidžiasi pavieniui atskirais tarpgūbriais į ilgą ilgą kelią, ir Latvijos žemėje jau netoli jūros, ties Ryga, vėl visi suteka į tą pačią Mūšą (ten jau Lielupę).

Krioklys

Užtvankos vietoje buvo krioklys, kur 3-4m. uolų siena vanduo krisdavo žemyn.

Marius Katiliškis

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. Gruzdžiose, Šiaulių apskityje. Nuo 1923 m. tėvai įsigyjo žemės ir pradėjo ūkininkauti Žagarės valsčiuje, Katiliškių kaime, kuris ir tapo tikraisiais Vaitkų namais. Marius buvo devintasis iš vienuolikos vaikų. Turėjo tik viena brolį ir daug jį mylinčių seserų. Mokyklą lankė Žagarėje. Vasaromis ganė gyvulius, ūgtelėjęs dirbo ir kitus ūkio darbus. Tačiau ne ūkiniko dalia buvo skirta šiam kaimo vaikui. Baigęs progimnaziją ir atitarnavęs kariuomenėje, Katiliškis dirbo Pasvalio bibliotekoje. Traukė knygos, nes anksti pajuto kūrėjo galią, kuriai išsiskleisti reikėjo rimtai pasirengti. Literatui dėmesį patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ (1931-1940), kurį redagavo J. Keliuotis. B. Brazdžionis prisimena: „Albinas Vaitkus buvo baigęs keturias klases, taigi jau mokslo ragavęs, su literatūra susipažinęs. Ne išmoktu, bet narūraliu pasakojimu, sodriu žodžiu, gaivia fraze jis tuojau užimponavo sostinės literatus, o redaktorius galėjo didžiuotis atradęs natūralų talentą, kurio žmonės ir situacijos buvo plėšte išplėštos iš gyvenimo, dar garuojančio gyvybe“. 1944 m. rašytojas pasitraukė į Vakarus. Traukimosi įspūdžiai, autentiški faktai perteikti knygoje „Išėjusiems negrįžti“ (1958). Keletą metų praleidęs Vokietijoje, nuo 1949 m. M. Katiliškis apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę Sutemą). Dirbo gamyklose. Rašymui laiko turėjo mažai, tačiau išleido kelias apsakymų knygas ir keturis romanus. 1952 m. išėjo novelių romanas „Užuovėja“, 1957 m. - „Miškais ateina ruduo“, trečiasis - jau minėtas „Išėjusiems negrįžti“, ketvirtasis išėjo po autoriaus mirties - „Pirmadienis Emerald gatvėje“ (1993).

J. Žlabys Žengė

Juozas Žlabys - Žengė gimė 1899 gegužės 2 (balandžio 20d.) Gimbūčiuose (Joniškio raj). Su tėvais atsikėlė į Žagarę. Mokėsi Žagarės progimnazijoje Prozininkas, poetas. Studijavo Kauno universitete, dalyvavo „Keturių vėjų“ sąjūdyje, išleido poemą „Anykščių šilelis“(1930), apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“ (1940). .).
Kryžkelė prieita... Ir iš tiesų - ruduo ir astros, ir gimtoji Žagarė, ir vėjas, kurį taip mylėjo poetas, ant Raktuvės kalnelio. Nuo čia turbūt matosi tėvų malūno kepurė...

Dendrologinis takas

Žagarės parkas - tai vienas didžiausių ir meniškiausių šalies parkų. Jo dendroflora gana gausi ir įvairi. Be pagrindinių mūsų miškus supančių medžių čia vęši 55 rūšių introdukuotieji želdiniai. Žagarės parkas yra visuomenės mėgstamas ir lankomas. Pažintinis dendrologinis takas ir kita informacinė medžiaga įgalina geriau pažinti Žagarės parko dendrofloros įvairovę, skatina jaunimą domėtis tėviškės gamta. Pažintinio tako maršruto ilgis 2 km. įrengta 15 medžių stebėjimo stotelių

1. Paprastasis skroblas
2. Grakščioji liepa
3. Sidabrinis klevas
4. Amūrinis kamštenis
5. Sibirinis maumedis
6. Paprastasis bukas
7. Dygioji eglė
8. Kedrinė pušis
9. Didžialapė liepa
10. Juodoji pušis
11. Veimutinė pušis
12. Europinis maumedis
13. Trakinis klevas
14. Raudonasis ąžuolas
15. Amerikinis uosis