„Kas Viešvilės nežino, gali apkaltinti mane perdėjimu, bet kas kartą čia pabuvojo, man pritars, kad ši vieta savo nepakartojamu žavesiu iš tiesų užburiančiai veikia“, - rašė rašytojas Paul Brock, gimęs 1900 m. Pagulbiniuose, lankęs mokyklą ir vaikystę praleidęs Viešvilėje.

Sunku pasakyti nuo ko mūsų miestelis gavo vardą – gal nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Raimundo (Remund) proanūkio Wischewiltis, o gal nuo to paties pavadinimo upelio, netoliese įtekančio į Nemuną. Žinoma tik, kad vietą Viešvilės bažnyčiai asmeniškai pats parinko hercogas Albrechtas Branderburgietis, sužavėtas šios vietovės grožio vienos savo kelionės į Šiaurės rytų provinciją apie 1517 metus. Miestelis minimas jau kryžiuočių sudarytame kelių aprašyme 1385 metais.

Senieji gyventojai skalviai paliko Viešvilėje daug pėdsakų. Pietvakarinėje miestelio pusėje yra vadinamasis Švedų kalnas. 1930 m. pradėjus statybas, čia aptiktas X-XI a. senkapis. Degintiniuose kapuose rasti 5 kalavijai, 21 ietgalis, 22 antkaklės. 1998-2002 m. čia vykdytų archeologinių tyrinėjimų metu vėl atkasti keli kalavijai, sidabru inkrustuotas ietgalis. Ypač įdomus 1930 m. rastas ritualiniais tikslais sulankstytas kalvijas puošnia rankena.

XVIa. pirmoje pusėje Viešvilė sparčiai augo – 1529 m. paminimas Viešvilės valsčius, o 1546 m. šaltinyje įvardintas ir Viešvilės dvaras, ilgai buvęs svarbia gyvenvietės struktūrine dalimi. Nuo 1553 m. Viešvilė turėjo nuolatinį kunigą.

XVIIa. Viduryje patvenkta Viešvilės upė ir prie jos pastatytas malūnas. Tuo metu gyvenvietėje jau veikė mokykla. Viešvilė ko gero būtų augusi dar sparčiau, bet ją užgriuvo nelaimės. 1658 m. miestelį nusiaubė tuometiniai turkų vasalai – Krymo totoriai. Jie sudegino bažnyčią, mokyklą, nužudė arba išvarė į nelaisvę du trečdalius gyventojų. 1709-1711 m. atėjo dar didesnė nelaimė – maro apidemija. Mirė apie 1750 žmonių. 1757 m. Viešvilę žiauriai nusiaubė Rusijos kariuomenės kazokai.

Vis dėlto XVIII- XIX a. bėgyje Viešvilė tapo tikru miesteliu ir nedideliu pramonės centru. Šalia malūno įrengta aliejaus spaudykla ir lentpjūvė, nuo 1730 m. veikė odos dirbtuvė. O labiausiai Viešvilė išgarsėjo 1767-1885 m. veikusiu popieriaus malūnu. Savo metu tai buvo trečia pagal pagaminamos produkcijos kiekį įmonė Rytprūsiuose.

1900 m. Viešvilėje įsteigta ir iki II-jo psaulinio karo veikė dar viena didelė įmonė – lentpjūvė. Klestėjimo laikais joje dirbo iki 250 darbininkų ir būdavo išpjaunama 50 000 kietmetrių medienos. Nuo 1902 m. lentpjūvės gaminiams išvežti, per miestelį nutiesiamas Pagėgių-Smalininkų geležinkelis-siaurukas. Prieš II-jį pasaulinį karą čia buvo net trys geležinkelio stotys: rytų, vakarų ir Riedelbergo. Geležinkelio tilto likučiai ir dideli stoties pastatai išlikę iki mūsų dienų.

Viešvilėje ir apylinkėse savo didingumu garsėjo Riedelsbergo dvaras, kuriame užaugo dabar Berlyne gyvenantis Hans-Erhard von Knobloch – dešimties „Viešvilės kronikų“ autorius, kasmet aplankantis savo tėviškę.

Sovietmečiu Viešvilės gyventojų skaičius išliko panašus, kaip ir prieškariu –apie 1500. Tačiau miestelis pastebimai pasikeitė. Nė žymės neliko per karą tik apgriautos evangelikų-liuteronų bažnyčios. Maždaug 1970 m. sąmoningai nuo žemės paviršiaus nušluoti visi antkapiai didžiosiose evangelikų-liuteronų kapinėse. Viešvilės centre statyta daug tipinių, neišvaidžių pastatų, o viename istoriškai vertingiausių pastatų – Ridelkalnio dvare įkurdinti psichikos invalidų namai. Kita vertus, miestelis tapo mokymo įstaigų centru, be pagrindinės čia įsikūrė žemės ūkio mokykla, vaikų namai, vaikų lopšelis-darželis.