REGISTRUOTIS

2017-02-10 22:35 Baisogalos parapijos bažnyčioje – poetui kraštiečiui Vytautui P. Bložei skirti atminai (0)

Vytauto P. Bložės atminimui pagerbti Baisogalos parapijos bažnyčioje klebonas Tomas Janavičius aukojo šv. Mišias. Po šv. Mišių pilnutėlė bažnyčia susikaupė pamąstymams apie poeto gyvenimo ir kūrybos kelią. Apie poetą kalbėjo, jo kūrybą skaitė būrelis bendraminčių: Irena Žmoginienė, Regina Vaitkevičienė, Eglė Jedinkienė, Miglė Jedinkutė. Renginio sumanytoja Regina Vaitkevičienė sakė, kad galima tik didžiuotis, jog Vytauto Bložės pėdos giliai įspaustos Baisogalos žemėje, kad  jo eilėse giliai įprasminti tėviškės ženklai, o kai kurie eilėraščiai itin autobiografiški, todėl kalbėjimas apie poetą bus koncentruojamas į tuos momentus, kurie kalba apie sakralų poeto santykį su tėviške.

Apie poeto gyvenimo ir kūrybos kelią pasakojusios Irena Žmoginienė ir Regina Vaitkevičienė akcentavo poeto aplinką, kuri formavo jo asmenybę, pabrėžė, kokią didžiulę įtaką turėjo tėvo pavyzdys. Anot pranešėjų, poeto tėvų namai buvo Baisogalos miestelio kultūrinis centras. Čia buvo 2000 knygų biblioteka, įkurtas orkestrėlis, vykdavo muzikos vakarai. Vaikams buvo skiepijama meilė knygoms, muzikai. Vytautas  nuo mažens labai daug skaitė, puikiai grojo keliais muzikos instrumentais. Tėvų įskiepyta meilė muzikai lydėjo jį visą gyvenimą. Tėvas buvo ir stambiausias bitininkas Lietuvoje, puikus sodininkas, vaišindavęs visus savo pagamintu vynu.  Savo erdviame dviejų galų name (nelaimei, namas neišliko) miestelio centre įkūręs vaistinę, 20 metų Baisogaloje tėvas buvo vienintelis medikas. Nei dieną, nei naktį jis neatsisakydavo padėti, nuvykti pas ligonį, duoti vaistų, niekada neskirstė žmonių pagal priklausomumą socialiniam luomui ar pagal  įsitikinimus. Viename 1957 m. eilėraštyje poetas Vytautas P. Bložė rašė: „Kalti buvom: turto turėjom, kalti ir tuo, / Kad tėvas sužeistuosius gydė“.  Pokario metais šeima buvo ištremta. Tėvas gavo 15 metų katorgos ir iš tremties negrįžo, liko nežinomas ir jo kapas. Šeimą ištikusios pokario negandos sukrėtė Vytautą, paliko gilius įspaudus ne tik jo biografijoje, bet ir suteikė ypatingų intonacijų būsimai kūrybai. Jo eilėse atsispindi tragiška pokario metų žmogaus ir krašto situacija.

Pranešėjos papasakojo, kad V.P.Bložės kūryba ilgą laiką buvo dvilypė: vieša, galinti išlikti reglamentuotoje tikrovėje, ir slapta, saugoma. Kadangi daug rašė draudžiamomis temomis, jo eilėraščių ne tik neskelbė, bet tekdavo juos ir slapstyti. Tokiomis aplinkybėmis dalis eilėraščių dingo, o kita dalis, anot poeto, „buvo išsaugota, išslapstyta, o aštriausieji – mintinai galvoje išnešioti“. 1966 – 1971 metais Vytauto Bložės kūryba visiškai nebuvo spausdinama. Tai slėgė, bet nepakeitė poeto įsitikinimų. O nuolat jaučiama įtampa vėl ir vėl sugrąžindavo į tėviškę, kur teka Kiršinas, rymo piliakalnis, kur kadaise jis virkdydavo armoniką, kur tėvo sode žydėjo obelys...

Klausytojams buvo atskleista daug poeto gyvenimo ir kūrybos detalių bei primintas  Vytauto Bložės kūrybinio darbo kraitis:  23 eilėraščių ir poemų knygos,  dešimties poetų: K. Kavafio, A. Mickevičiaus, A. Puškino, F. Šilerio, R. M. Rilkės , Č. Milošo, V. Šekspyro, M. Lermontovo, N. Nekrasovo, H. Heinės – eilėraščių vertimai, daugiau kaip 500 tekstų dainoms.

Pasakojimą apie Vytautą Petrą Bložę paįvairino Eglės Jedinkienės ir jos dukters Miglės skaitomos poeto eilės bei Baisogalos kultūros namų vokalinio moterų ansamblio (vadovė Neringa Bernadickienė) atlikta daina Vytauto Bložės žodžiais „Nemuno kloniai“.

Apie Vytautą Bložę, kuris vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje buvo  apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (1991 m.),   

 prezidentė Dalia Grybauskaitė  sakė: „V.P.Bložė sukūrė ypatingą poezijos pasaulį, kuriame buvo svarbūs ir istoriniai motyvai, ir kovojančios bei laiminčios lietuvių tautos savastis. Poeto kūryba, žodžio meistrystė buvo ir bus įkvėpimo šaltinis daugeliui kartų, kaip ir rašytojo gyvenimas, liudijęs nesibaigiančią kūrybinės ir dvasinės harmonijos paiešką.

Renginys buvo baigtas giliai tikinčio poeto, gerokai įžengusio į aštuntą dešimtį metų, žodžiais:Esu dėkingas už Dievo man suteiktą didžiulę malonę – ilgą amžių ir gausų kūrybinį derlių. Dievas mane lyg vaiką už rankos vedžioja… Ir dėkoju Aukščiausiajam, kad man pavyko save įpareigoti būti Jo rankų instrumentu. Jis gali ir pajuokauti, ir duoti suklysti, bet aukščiausiais įkvėpimo momentais aš nustoju veikti savo valia, tada rašau jau vedamas impulso, atsiųsto iš viršaus – ir užsnūsdavau, ir laiko jausmą prarasdavau – atrodydavo, rašiau pusvalandį, o buvau rašęs tris ar keturias valandas. Ir nebeprisimeni, kai skaitai kitą dieną, nustembi, kad tu rašei...“

Alė Normantaitė

 

 



Lietuvos bendruomenės internete

Bendruomenių portalas atliko Lietuvos bendruomeninių organizacijų internetinių svetainių apžvalgą. Kviečiame susipažinti su rezultatais ir pranešti, jei aptikote kokių nors netikslumų el. paštu portalas@bendruomenes.lt

Straipnį rasite čia >>

Taip pat pradėta diskusija apie tai, kokių žinių trūksta bendruomenėms naudojančioms minisvetaines bendruomenių portale. Kviečiame užsukti ir pareikšti savo nuomonę.

Diskusiją rasite čia >>

Ar jau pareiškėte savo nuomonę naujame bendruomenių portalo diskusijų forume?