Adresas: Mokyklos 84
Radviliškio rajono savivaldybė, Baisogala
Telefonas: 868775564
El. paštas: vaitrega@gmail.com
Kontaktinis asmuo: Rimantas Vaitkevičius
http://

Susibūrė grupė rengėjų Pradžioje buvo numatytos dvi šio renginio dalys: šv. Mišios už Vladislovo Komaro vėlę bei trumpas pasakojimas apie jo asmenybę bei veiklą. Dėl šv. Mišių buvo kreiptasi į Baisogalos bažnyčios kleboną Arūną Urbelį. Klebonas pritarė sumanymui. Malonu, kad parapijoje ganytojo darbą antrus metus dirbantis žmogus linkęs gilintis į vietovės istorinę ir kultūrinę praeitį, siekia kuo geriau pažinti kraštą, į kurį paskirtas kunigauti. Klebonas parėmė renginį materialiai ir pažadėjo spalio 27 dieną paaukoti šv. Mišias už dvarininko Vladislovo Komaro vėlę. Ruošiant medžiagą 140-ųjų gimimo metinių minėjimui, kilo naujų sumanymų, susibūrė visa grupė rengėjų. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė pažadėjo po renginio bažnyčioje pakviesti dalyvius į Institutą ir papasakoti apie mokslininkų veiklą bei dvaro ansamblio, kaip kultūros paveldo, išsaugojimą. Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė teikė patarimus ir pagalbą. Į muzikinę renginio programą įsijungė Baisogalos moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Neringos Bernadickienės, Šeduvos vargonininkė Evelina Stalgienė ir operos solistas Mindaugas Diliautas. Dr.Ina Stuogė, šiuo metu gyvenanti užsienyje, renginio išvakarėse socialiniuose tinkluose paskelbė daug Komarų šeimos nuotraukų. Mokytoja Irena Žmoginienė atliko organizacinių darbų bei įsijungė į minėjimo programą. Malonu, kad renginio akimirkas fotografavo baisogališkiai Arvydas Žaromskis ir Kazys Strolys. Šventę pagerbė svečiai Baisogalos parapijos bažnyčioje, šv. Mišiose ir Komaro 140-ųjų metinių minėjime, dalyvavo būrelis svečių: Lietuvos Respublikos Seimo narys Aurimas Gaidžiūnas, Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis, Radviliškio paveldosaugos tarnybos vadovas Vytautas Simelis, Baisogalos seniūnijos seniūnė Renata Masiulienė, Sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė. Istorinė atmintis – tautos išlikimo sąlyga Pradedant renginį, rūpėjo pabrėžti, kad, minint paskutiniojo dvaro savininko, pavyzdinio ūkio savininko Vladislovo Komaro 140-ąsias gimimo metines, svarbu prisiminti šimtą metų Baisogaloje gyvavusios garsios giminės paskutiniojo atstovo nuopelnus miesteliui ir Lietuvos valstybei, jo asmenybės bruožus, nes, kaip yra sakęs fillosofas Bronislovas Genzelis, žmogus negali būti vien pasaulio žmogumi. Jis mąsto, kalba, išpažįsta tam tikras vertybes. Tai reiškia tautos kultūrą. Būtina tautos išlikimo sąlyga – istorinė atmintis, savos kultūros saugojimas. Tai žmogaus vertybių orientacija, įsirėžusi žmonių ir tautos atmintyje. Blėstant atminčiai, nyksta prisirišimas prie savo tautos, savo valstybės. Todėl priesakas visiems – neužmiršti savo šaknų, savo istorijos, savo kultūros. Šimtą metų Baisogaloje gyvavusi Komarų dinastija vertino ir brangino svarbiausias vertybes – savo Tėvynę, šeimą, kultūrą, istorinę atmintį, tikėjimą. Vadnasi, baisogališkiai turi tęsti šią tradiciją. Žvakės liepsna – prie Komarams skirto koplytstulpio Gal ne visi žino, kad Komarų koplyčioje yra netiksliai užrašyti paskutiniojo Komaro gimimo metai. Siekiant nustatyti tikslią gimimo datą, prieš penkerius metus bažnyčios zakristijoje, XIX amžiaus krikšto knygose, buvo ieškoma jo gimimo ir krikšto datų. Paaiškėjo, kad Komaras gimė 1879 metų spalio 26 dieną, o lapkričio 11 d. Baisogalos bažnyčioje kunigas Adolfas Daugiala pakrikštijo kūdikį trimis vardais – Vladislovas, Juozapas, Marijonas - pagal visas sakramentų suteikimo apeigas. Deja, Vladislovui Juozapui Marijonui Komarui nebuvo lemta ilsėtis šeimos koplyčioje. Todėl žvakę, skirtą jo atminimui, tautiniais drabužiais apsirengusios mergaitės nunešė į šventorių, prie koplytstulpio, kurį baisogališkis meistras Edvardas Bielokopytovas išdrožė iš dvaro parke augusio ąžuolo ir ant kurio yra žodžiai: „Komarams dėkingi baisogaliai“. Žmogaus gyvenimo kelias – šeimoje įskiepytų tradicijų tąsa Dar prieš renginį mus pasiekė Komaro vaikaičio Vladislav Sobanski laiškas, kuriame rašoma, kad jam įsimintinas kiekvienas apsilankymas Baisogaloje, kur visada jaučia čia gyvenančių žmonių, Instituto vadovų, rajono ir vietinės valdžios dėmesį ir palankumą. Reikšmingu savo gyvenimo įvykiu jis laiko tai, kad jam suteiktas Baisogalos Garbės piliečio vardas. V. Sobanski pabrėžia, kokia brangi visai Komarų giminei yra Baisogala, nes tai dalis šeimos gyvenimo istorijos. Jo prosenelis čia pastatė bažnyčią ir sinagogą, jis gyveno šalia įvairių tautybių žmonių: lietuvių, žydų, lenkų, rusėnų. Anot Vladislov Sobanski, ir jo „senelis buvo progresyvus žmogus ir atviras naujoms idėjoms. Jis siekė prasmingai gyventi, negaišo laiko, kurį jam skyrė Dievas. Jis tarnavo žmonėms ir, kantriai įveikdamas visus sunkumus, kas beatsitiktų, atkakliai kūrė savo vietą šioje žemėje. Savo tėvo pavyzdžiu jis rūpestingai tvarkė savo dvarus, ypač Baisogalą. Taip norėtume gyventi mes, ir taip norėtume išmokyti gyventi savo artimuosius.“ Komaras – pavyzdinio Lietuvos ūkio šeimininkas Tęsdamas savo tėvo, pažangaus Lietuvos ūkininko, veiklą, Vladislovas Komaras studijavo Vokietijoje agronomijos ir ekonomikos mokslus. Studijų metais jis apkeliavo Europą, išmoko penkias kalbas ir iki gyvenimo pabaigos domėjosi naujovėmis. Komaro valdymo laikais Baisogala buvo Lietuvos žemdirbystės mokslų Meka: kaip pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas, naudodamas pažangius agronomijos mokslo metodus, Komaras savo dvarą pavertė pavyzdiniu reprezentaciniu ūkiu. Kurį laiką V. Komaras vadovavo Kauno gubernijos žemės ūkio draugijai, įkurtai 1900 metais. Jos nariai buvo dvarininkai, Draugijos nuostatuose nariams buvo nurodyta šviesti valstiečius, didinti jų ūkio našumą. Baisogaloje Komaro iniciatyva 1908 metais buvo įkurtas Kauno gubernijos Žemės ūkio tyrimų skyrius su tyrimų stotimi ir pavyzdiniu ūkiu (ūkis - paties Komaro). Iki Pirmojo pasaulinio karo Baisogalos bandymų stotis buvo pagrindinis Lietuvos žemės ūkio bandymų planavimo, kontrolės ir koordinavimo centras. Baisogalos bandymų stotyje 1911 metais buvo pradėtas augalų selekcinis darbas. Anot dr. Inos Stuogės, „Žinios apie Baisogalos bandymų stoties darbą buvo dažnai skelbiamos lietuviškoje spaudoje. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad Baisogalos bandymų stotis 1914 m. pradėjo dvieilių ir šešiaeilių miežių selekciją, kad bus išvestos mūsų klimatui tinkamos veislės. Taigi Lietuvoje augalų selekcija prasidėjo Baisogaloje. Ši iniciatyva priklauso ir V. Komarui“, kuris pats kurį laiką vadovavo bandymų stočiai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, anot kai kurių šaltinių, Vladislovas Komaras pirmasis Lietuvoje numelioravo laukus. Pasakojama, kad melioracijos darbus dirbę vyrai girdavosi, jog pas Komarą alga kaip Amerikoje. Vladislovo Komaro veikla Nepriklausomoje Lietuvoje Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, 1922 metais įvykdyta žemės reforma ir pagal įstatymą nusavinta Komaro žemė, palikta tik 81,65 ha. Tačiau netrukus Žemės ūkio ministerijos nurodymu Komaro ūkis buvo priskirtas prie pavyzdinių ir suformuotas 1010,39 ha žemės masyvas. Vyriausybė, įvertindama Komaro sugebėjimą ūkininkauti, tą žemę jam išnuomojo lengvatinėmis sąlygomis – po 1 litą už hektarą. Kaip teigia dr. Ina Stuogė, „V. Komaras įsipareigojo Lietuvos ūkininkams tiekti aukštos klasės augalų sėklų ir veislinių gyvulių“, be to, auginti bulves ir varyti spiritą valstybės monopoliui. Spirito gamybos atliekas naudodavo gyvulių pašarui. Komaras turėjo įsirengęs kaulų deginimo fabrikėlį, laukus tręšdavo kaulamilčiais ir mėšlu. Pavyzdinis ūkis klestėjo, pasižymėjo dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu. Į pavyzdinį Komaro ūkį buvo vežamos ekskursijos. Pagal sutartį su Lietuvos žemės ūkio akademija Komaras sudarė sąlygas studentams atlikti gamybinę praktiką jo valdomame ūkyje. Studentai čia mokydavosi trejus metus, gaudavo 30 litų mėnesiui, maistą ir gyvenamąsias patalpas. Sakoma, kad Komaro dvare atlikę praktiką studentai turėjo didelę paklausą Lietuvos dvarininkų ūkiuose. Ir pagal savo privačių miškų tvarkymą (dabartinio Radviliškio rajono teritorijoje) bene ryškiausią pėdsaką, be baronų fon Ropų, yra palikę Komarai. Komaras savo miškus tvarkė pagal vokiškosios miškininkystės principus ir ne blogiau, o netgi geriau negu buvo tvarkomi valstybiniai miškai. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vladislovo Komaro miškai buvo padalinti kvartalais po 25 ha. Šešių metrų pločio kvartalinių linijų kraštuose buvo iškasti grioviai, taip sudarant sąlygas išvežti medienai, kitiems miškų ūkio darbams atlikti ir medžioklei. Kirtimus vykdė saikingai, bet gaudavo maksimalias pajamas, nes Baisogalos priestotyje, prie geležinkelio, buvo pasistatęs modernią lentpjūvę. Komaro vaikaitis rašė: „Kalbėdamas apie žemės reformos Lietuvoje padarinius, senelis laikė, kad jos bendrosios prielaidos yra teisingos. Jo sėkmingo ūkininkavimo šaltinis buvo nuolatinė investicija į žemę ir modernią ekonomiką, o ne į prabangos prekes ir politiką. Jis įvedė visišką žemės ūkio darbų mechanizaciją, importavo naujas javų veisles bei gyvulių veisles, modernizavo spirito varyklą, pieninę, įkūrė eksperimentinę stotį, „Lietuvos olandų galvijų augintojų asociaciją“, o močiutė globojo „Kiaulių augintojų asociaciją“. Jie rėmė ir žemės ūkio draudimo judėjimą. Baisogaloje gyvenimas buvo klestintis, palyginus su kitais dvarais, bet kartu ir kuklus.“ Telieka pridurti, kad dėl Vladislovo Komaro ūkininkavimo įdirbio, dėl pavyzdinės bazės 1956 metais į Baisogalą neatsitiktinai buvo atkeltas Gyvulininkystės institutas. Vladislovo Komaro asmenybė Vladislovas Komaras buvo puikus psichologas, gerai įvaldęs bendravimo meną. Niekada neužmiršdavo savo darbininkų pagirti už gerai atliktą darbą, vertino darbščius, pareigingus, neturinčius blogų įpročių. Tačiau nemėgo tinginių ir girtuoklių. Pastebėjęs, kad kumetis girtauja, porą kartų jį įspėdavo. Trečią kartą pagautas girtas kumetis pasigailėjimo nesulaukdavo – į vežimą būdavo sukraunama jo manta ir žmogus visam laikui išvežamas iš ūkio. Dvarininkas mėgo kumečius pamaloninti šventėmis. Kaip pasakojo baisogalietis Vaclovas Jurevičius, ypač įsimintinos buvo rudens darbų pabaigtuvių šventės, kurios vyko toje vietoje, kur dabar stovi apleisti instituto rūmai. Čia iš lentų sukaldavo stalus, ant jų pridėdavo troškintos mėsos, duonos, pyragų, truputį degtinės ir visi vaišindavosi. Dalyvaudavo ir ponas su dukterimis. Pavalgius vykdavo įvairūs atrakcionai. Vienas iš labiausiai laukiamų šventės momentų buvo loterija – dovanų traukimas iš „laimės šulinio“. Dovanas į „laimės šulinį“ sudėdavo Komaraitės. Kartą viena darbininkė išsitraukė apipuvusią bulvę ir nepatenkinta numetė ją šalin. Komaraitė patarė jai savo laimės nemėtyti ir bulvę pasiimti. Ši paklausė ir, apžiūrėjusi bulvę, jos viduje rado 50 litų. Tais laikais 50 litų buvo labai dideli pinigai. Kiti išsitraukdavo vištą, paršiuką ar kokių nors ūkyje išaugintų daržovių. Visi patenkinti su dovanomis grįždavo namo. Komaras buvo jautrus žmogus, pasižymėjo dosnumu. Po Pirmojo pasaulinio karo apgriautai bažnyčiai ir trobesiams atstatyti padovanojo tūkstantį vienetų miško medžių, šelpė po karo špitolėje prie bažnyčios apgyvendintus vargstančiuosius. Jei kumečiui nudvėsdavo karvė, duodavo, anot liokajaus, biednam dykai, o turtingesniam už išsimokėjimą. Susirgus sąžiningam darbininkui, ponas nupirkdavo vaistų ir užmokėdavo už gydymą. Skolindavo pinigų dvaro tarnams, už gerą darbą nemažą dalį skolos nurašydavo. Pavyzdžiui, liokajui dovanojo 300 litų, o buvo paskolinęs 1000 litų išsimokėti už sklypą. Savo ūkvedžiui Vėdarui, kaip liudija jo sūnus, jubiliejaus proga padovanojo trakėnų veislės žirgą. Komaras netgi tapo ūkvedžio sūnaus krikštatėviu. Vladislovas Komaras mokėjo būti dėkingas. Pirmojo pasaulinio karo metu jis su žmona buvo pasitraukęs į Kislovodską. Ten gimė ir trečioji dukrelė Jagulia. Su Komarais kartu į Rusiją pasitraukė jų tarnaitė Kazimiera Nekrašaitė, kuri ten, anot liokajaus, „gelbėjo jiems vargą vargti, duoną uždirbti“. Ji užsitarnavo ponų malonę ir, grįžus Komarams į dvarą, būdama jau sena, čia liko gyventi iki amžiaus pabaigos. Didžiausia vertybė – šeima Komarų šeimos narius siejo ypatingas ryšys. Vertindamas savo tėvo nuopelnus, jo tvirtą charakterį, pamaldumą, Vladislovas tėvo pastatytos bažnyčios presbiterijos dešinėje įrengė puošnią balto marmuro neorenesansinių neoklasicistinių formų paminklinę lentą, kurioje yra tėvui skirtas įrašas: „Tikėjo, mylėjo, darbavos/ Artimui maloningas/ Pasisekimuos kuklus/ Kentėjimuos Dievui atsidavęs/ Ilsėkis Viešpatyje/ O tavo padoraus gyvenimo pavyzdys/ Tešviečia Tavo ainijai.“ Lenkui pagal kilmę Lietuva buvo Tėvynė Komaro vaikaitis Vladislov Sobanski rašė: „Mūsų senelis gimė šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdoma meilė Tėvynei... Lenkas pagal kilmę senelis visada laikė Lietuvą savo tėvyne. Viename iš atsiminimų radau informaciją, kad jau 1905 m. Vladislovas Komaras aktyviai dalyvavo Vilniaus Seime, kuris reikalavo iš caro valdžios suteikti Lietuvai autonomiją, įkurti sostinę Vilniuje ir įvesti ekonomines reformas.“ Ne tik Vladislovas ir Rožė Komarai, bet ir artimas jų draugų ratas visada traktavo Lietuvą kaip savo Tėvynę. Norėdami tai pareikšti viešai, 1920 metų sausio mėnesį jie paskelbė žurnale „Lietuva“ politinį manifestą: „Mes, gyvenantys lietuvių žemėje, išlaisvinti iš Rusijos nelaisvės ir vokiečių įsiveržimo, išreiškiame savo džiaugsmą dėl Nepriklausomos Tėvynės kūrimo. Mes tikime teisingu jos sienos reikalų išsprendimu, norime matyti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi, saugią nuo išorinių priešų Rytuose ir Vakaruose bei stiprią visų tautybių ir visų klasių lygybe. Mes reikalaujame iš Europos šalių pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę, o Lietuvos Respublikos vyriausybę ir visus žmones raginame toliau kurti Nepriklausomą Tėvynę, kurios vaikais mes esame visa savo esme.“ Tokią Tėvynės viziją nuolat puoselėjo Vladislov Sobanski seneliai. Jis norėjo tiek nedaug – tik dirbti savo Tėvynei Artėjant Antrajam pasauliniam karui, daugelis dvarininkų skubėjo palikti Lietuvą. Tik ne Vladislovas Komaras. Jis artimiesiems sakė: „Gali valdyti lietuvis, gali rusas, gali vokietis... Galbūt... Bet žmonės turi valgyti. Žemė turi gimdyti. Kažkas turi ją dirbti.“ Ir jis liko tarnauti žmonėms ir vykdyti Biblijos įsakymą: „Paversk žemę savo sodu...“. Vaikaičio nuomone, „galbūt jis naiviai manė, kad sovietai gerbs jo žinias, patirtį, misiją? Sovietai negerbė.“ Vladislovas Komaras buvo suimtas 1940 metų liepos 19 dieną. Kalintas Kaune, sunkiųjų darbų kalėjime. Iš nuotraukos žvelgia suvargęs iškankintas žmogus, kurį čia kaltino šnipinėjimu ir savais metodais tardė. Byloje yra Kauno kalėjimo gydytojų raštelis, kad „turi silpną širdį ir tinka nesunkiems darbams.“ Iš Kauno Komaras buvo išgabentas į Maskvą. Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas 1941 metų kovo 19 dieną ir išgabentas į Karlagą, Karagandos sritį. Prieš išvežant į Maskvą, Komarams Vladislovui ir Rožei pavyko gauti leidimą pusvalandžiui pasimatyti Kauno geležinkelio stotyje. Jie sutarė abu kasvakar, aštuntą valandą, kalbėti rožančių ir nors mintimis pabūti kartu. Medžiagos apie kalinimą Kazachstane nėra išlikusios. Reikia manyti, kad Komaras, išsekęs ir suvargęs, neilgai išgyveno. Kai kurie šaltiniai teigia, kad mirė lageryje 1941 metų lapkričio 16 dieną. Kapas nežinomas. Bet pastaruoju metu vyksta ir ateinančią vasarą savanorių iniciatyva vyks Komaro kapo paieškos. Norisi tikėti, kad ateityje Komaro palaikai atguls jo numylėtoje Baisogaloje. Šiandien trys Vladislovo ir Rožės Komarų anūkai gyvena Lenkijoje, Varšuvoje... Anūkas Vladislov Sobanski, Baisogalos Garbės pilietis, Baisogalos dvaro savininkų Vladislovo ir Rožės Komarų vaikaitis, kreipiasi į mus, sakydamas:„Su dideliu dėkingumu mes su seserimi ir visa gimine vertiname visą veiklą, skirtą įamžinti Komarų šeimos atminimą. Mes tikime, kad sulauksime momento, kai mūsų seneliui bus panaikinti visi kaltinimai, kai gausime raštišką patvirtinimą, jog jis reabilituotas. Siekiame atkurti Jo garbę – suprantame, kad tai simbolinis veiksmas, tačiau ir simboliai yra svarbūs. Esame labai seni, tačiau laukiame, ir tikiuosi, kad pamatysime.“ Mes irgi tikime. Ir liekame ištikimi Vladislovo Komaro priesakui: „ Paverskime žemę sodu...“ *** Po šv. Mišių ir minėjimo bažnyčioje renginys persikėlė į Gyvulininkystės institutą. Dalyviams buvo surengta ekskursija po dvarą, apsilankyta Komarams skirtame muziejuje. Paskui visi susirinko kolonų salėje, kur instituto darbuotojai papasakojo apie šiandieninę veiklą, apie senųjų vietinių gyvūnų veislių išsaugojimą, apie didžiules pastangas išsaugoti kultūros paveldą. Paveldosaugos tarnybos vadovas Vytautas Simelis pristatė pakartotinai išleistą knygą „Iškalbingi praeities ženklai“, kurioje užfiksuoti ir nuotraukose įamžinti visi Radviliškio rajone esantys kultūros paveldo objektai. Po renginio jo dalyviai susibūrė buvusiame Komaro kabinete ir prie kavos puodelio bendravo, šnekučiavosi, dalinosi įspūdžiais. Galbūt svarstė ir apie tai, jog 2020 metais sukanka 210 metų nuo bažnyčios statytojo, svarbiausio dvaro ansamblio ir parko kūrėjo, priešpaskutiniojo dvaro savininko Vladislovo Komaro (1810-1896) gimimo. Regina Vaitkevičienė



Jūsų komentaras
Jūsų vardas:
Komentaras:
Paskelbti komentarą

Apie bendruomenę

Baisogalos priestotis yra Baisogalos miestelio dalis, nutolusi nuo miestelio į rytus 1,7 km. Kadangi įsikūrė prie geležinkelio stoties (prie geležinkelio linijos Vilnius – Klaipėda), todėl ir vadinama priestočiu. Priestotyje yra parduotuvė, dvi stalių dirbtuvės, gyvena du stambūs ūkininkai. Yra dešimt neasfaltuotų, duobėtų gatvių. Nėra vandentiekio ir nuotėkų sistemos.




Baisogalos priestočio bendruomenė „Imantai“ įregistruota 2010 metų lapkričio 12 dieną siekiant paskatinti žmones imtis veiklos, kad pagerėtų gyvenvietės infrastruktūra, kad būtų imtasi įvairių amatų, verslo. (Norą įkurti bendruomenę pareiškė priestočio gyventojai, susirinkę į kraštiečių šventę, vykusią 2010 metų liepos mėnesį.)Bendruomenės veiklos tikslas – stiprinant ir plečiant vidinę bei išorinę komunikacijas, sudaryti sąlygas verslo plėtrai, puoselėti aplinką, tobulinti esamą infrastruktūrą, ugdyti aktyvų, kūrybingą ir atsakingą žmogų. Pavadinimas „Imantai“ – nuo per Valatkonių mišką tekančio Imanto upelio.




Šiuo metu Baisogalos priestotyje gyvena per 300 žmonių, iš jų daugiau kaip 200 yra bendruomenės nariai. Bendruomenės valdybos pirmininkas yra Rimantas Vaitkevičius, valdybos nariai - Irena Bložienė ir Regina Vaitkevičienė. Didelį darbą dirba bendruomenės taryba, kurios nariai yra Vanda Šurkienė, Irena Radienė, Robertas Grigaitis, Artūras Adomaitis, Renata Sipavičienė, Rita Jurkuvienė, Dainius Vaitkevičius, Jūratė Visockienė, Eglė Jedinkienė, Agnė Vaitkevičienė,Juozas Brajis, Arūnas Marašinskas. Tarybai talkina gatvių seniūnai.




Per šešerius veiklos metus parašyta daug projektų. Projektinių lėšų suma per 350000 Lt (daugiau kaip 100 tūkstančių eurų). 2012 metais buvo įsigytas 290 kv. m griūvantis pastatas bendruomenės namams įrengti su 20 arų sklypu ir dviem palaikiais ūkiniais pastatais, o didžiausias bendruomenės rūpestis 2013-2014 metais buvo suremontuoti įsigytus bendruomenės namus ir įrengti amatų kiemelį. Parengtas bendruomenės namų teritorijos apželdinimo planas.




Bendruomenės namuose vyksta aerobikos, mezgimo užsiėmimai, įrengta kukli bibliotekėlė, organizuojama daug įvairių renginių. Vykdoma plati išorinė komunikacija: su Radviliškio rajono savivaldybe, Baisogalos seniūnija, policijos komisariatu, Baisogalos gimnazija, Baisogalos mokykla–darželiu, Caritu, Baisogalos parapijos bažnyčia, seniūnijos įmonėmis ir organizacijomis, kaimyninėmis bendruomenėmis, miškų urėdija, rajoninio laikraščio „Radviliškio kraštas“ redakcija, Šiaulių TV. Sudarytos bendradarbiavimo sutartys su neįgaliųjų draugija, Radviliškio verslo ir informacijos mokykla, Policijos komisariatu.




Bendruomenė yra įsigijusi cukraus vatos ir kukurūzų spragėsių aparatus, prekiauja įvairių rajono švenčių metu. Iš projektinių lėšų įsigyta perinimo įranga, perinami ir parduodami vietinių veislių vištų jaunikliai.




Bendruomenė jau turi savo ženklą. 2012 metais pašventinta bendruomenės vėliava. Kasmet rengiamos jau tradicinėmis tapusios kraštiečių šventės, Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių, margučių ridenimo šventės. Ypač aktyviai dalyvaujama talkose „Darom“. Gyventojams Visuomenės sveikatos biuras rengia sveikatinimo užsiėmimus. Kasmet rengiami gražiausių sodybų konkursai, sukurtas ženklas gražiausiai sodybai pažymėti. Įrengta laikina krepšinio aikštelė. Nusausintos trys priestočio gatvės. Renkama medžiaga priestočio istorijai. Dalyvauta priestočio teritorijoje sodinant 3,5 hektarų ąžuolyną.




Bendruomenės žmonės labai aktyvūs, geranoriški, mielai dalyvauja bendruomenės renginiuose. Gyventojų dėka nuolat gražėja priestočio teritorija.


Į BENDRUOMENIŲ PORTALĄ