Adresas: Plungės r. sav.
Plungės rajono savivaldybė, Aleksandravas
Telefonas: 869960295
El. paštas: virginija.pokvytiene2@vipt.lt
Kontaktinis asmuo: Virginija Pokvytienė
http://
Sveikatos versmė (0)

2013-12-04 16:47 Jau devintus metus Aleksandravo kaimo bendruomenė dalyvauja vykdant "Sveikos gyvensenos" programą, kurią finansuoja Plungės rajono savivaldybė. skaityti viską

Šviečiančios dovanos! (0)

2013-11-27 13:52 Aleksandravo kaimo bendruomenė trečius metus dalyvauja Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos rengiamame konkurse ,,Eismo saugumas bendruomenėse“. skaityti viską

Aleksandraviškė - respublikinio konkurso "Koram žemaitėška" nugalėtoja (0)

2013-10-17 22:31 Baigėsi kas du metus Skuode organizuojamas respublikinis konkursas "Koram žemaitėška". Spalio 11 dieną Skuodo meno mokyklos salėje vyko baigiamasis konkurso renginys, kurio metu buvo paskelbti laureatai ir nominantai. skaityti viską

Aleksandrave lankėsi parapsichologas (0)

2013-10-17 22:23 Spalio 6 dieną Plungės rajone lankėsi žinomas parapsichologas, tapytojas, fotografijos meistras Vladimiras Azanovas su žmona Danute. skaityti viską

Bočių pobūvis (1)

2013-07-15 09:08 Liepos vidury pagyvenę aleksandraviškiai buvo kviečiami į pobūvį. Žodis „pagyvenę“ sukėlė diskusijas. Nuo kokio amžiaus žmogus tampa pagyvenusiu? Įprasta, kad pagyvenusiais save vadina gaunantys pensijas. Žodis „pensininkas“ skamba negražiai. Madingas žodis „senjoras“ – svetimas lietuvio ausiai. O kodėl nepasivadinus „bočiais“? skaityti viską

Meistriškumo pamoka (0)

2013-07-08 00:45 Aleksandravo kaimas turi savo krašto muziejų . Bene didžiausias ir brangiausias jo eksponatas - audimo staklės. skaityti viską

Pokyčiai Aleksandravo kaimo gyvenvietėje (0)

2013-07-04 00:42 Srauni Minijos tėkmė istorijon nusinešė senųjų žmonių gyvenimus, atėjusi nauja karta kuria savo istoriją ir gyvena savo gyvenimą: gimsta, auga, išvyksta mokytis ar gyventi kitur, bet čia – jų gimtinė, vieta, kur visada malonu sugrįžti, kur brangus kiekvienas lauko akmenėlis, kur gali braidžioti upės pakrantėmis, kur vakarais gali nenuilsdamas klausytis lakštingalos giesmės... Kuo gimtasis kaimas turtingas, kas jame vyksta šiandien? skaityti viską

"ŽENTELIAI" (1)

2013-07-02 17:26 Aleksandrave teatro mėgėjai pastatė naują spektaklį! skaityti viską

Jomarkas Aleksandrave (0)

2013-07-02 17:07 Birželio 15 diena triukšminga buvo ne tik plungiškiams, bet ir aleksandraviškiams. Tradicinė kaimo šventė prieš Šv. Antano atlaidus Pakutuvėnuose kiekvienais metais sukviečia į gimtąjį kaimą išsibarsčiusius vaikus, anūkus ir šiaip gimines. skaityti viską

Kaimo šviesuolę pagerbė visa bendruomenė (0)

2013-01-20 23:50 Kiekvienas kaimas turi savo spindulį. Plungės rajone Aleksandravo kaime – tai Veronika Simutienė. Ji bendruomenės narė, šalia gyvenantiems žmonėms gėrio, pasiaukojimo ir didelės meilės krašto istorijai pavyzdys. skaityti viską

Apie bendruomenę

Profesorius Ignas Končius, keliaudamas po Žemaitiją ir skaičiuodamas pakelės koplytėles, pasakė: ,,Pasitaiko tokių vietų, kad negali atsitraukti – žiūrėtum ir žiūrėtum...“ Taip jis pasakė apie Aleksandravo apylinkes.

Aleksandravo kaimas yra prie Šiaulių-Palangos plento ant aukšto Minijos upės slėnio kranto, labai gražioje vietoje. Kaimas yra 11 km. nuo Kartenos ir 15 km. nuo Plungės. Jis įsikūręs buvusio Aleksandravo dvaro žemėse. Dabar jis panašesnis į miestelį – namas prie namo. Trijų šimtų hektarų plote telpa daugiau kaip šimtas sodybų, kuriose glaudžiasi 435 gyventojai (2002 01 01 duomenimis). Važiuojant į Šiaulius, dešinėje kelio pusėje, ant Minijos stataus šlaito yra senos senos kapinaitės, storais ąžuolais apaugusios. Jos išsiskiria iš kitų kaimų senkapių didžiuliais antkapiniais akmenimis. Išlikusios metalinių kryžių liekanos. 1912m., pagal Igną Končių, šios kapinaitės buvo žiogrių tvora aptvertos, po dideliu storu ąžuolu stovėjo koplytėlė. Vėliau, apie 1932m., žiogriai buvo pakeisti „parkaniukais“, vidury kapinių buvo pastatytas kryžius, o visai netoli – Šv. Juozapo koplytėlė.

Pastebėta kad 1912m iš visų tyrinėtų Žemaitijos vietų Kartenos-Plungės pakelėse, o daugiausia prie Aleksandravo tilto aptikta net 10 krikštų (mažų kryžiukų, kurie ženklino žmogaus žuvimo vietą). Matyt, stačios nuokalnės tų metų ,,praktininkams“ (tiems , kurie veždavo į fabrikus rąstus, ) buvo labai pavojingos. Beveik kiekvieną pavasarį , o kartais ir kitu metų laiku po stipresnių liūčių tiltą nunešdavo upė. Todėl žmonės čia pasirinkdavo seklesnes vietas (brastvas) ir brisdavo per upę. Kitas reikalas buvo prie Kartenos , ten Minija gilesnė, kai tilto nebūdavo, ten vežimai buvo keliami keltu, tik po1903m. Stolypino įsakymu buvo supilti prie Minijos paaukštinimai ir pastatyti tvirtesni tiltai. Matyt, todėl kairėje Minijos pusėje buvo pastatyta Šv. Jono Nepamuko koplytėlė, kad apsaugotų pakeleivius nuo netikėtų nelaimių.



Kaip atsirado Aleksandravas



Aleksandravo kaip kaimo amžius vos tik persirito per aštuntą dešimtį metų. Anksčiau čia stovėjo dvaras, statytas apie 19 amžiaus pradžią. Kretingos muziejuje saugma Aleksandravo dvaro mokesčių knyga, vesta 1813-1833 metais. Joje surašyti valstiečiai, įsiskolinę dvarui avižomis ir pinigais (grašiais). Iš Dyburių kaimo Leonas Šlyma už 1809 metus buvęs įsiskolinęs Aleksandravo dvarui 120 grašių ir 100 kg. avižų.

Senovėje Aleksandravo dvaro vietoje buvę du kaimai. Rytinės dvaro žemės priklausė Kibiškių kaimui, o vakarinės – Puškorių. Tai įrodo 1775 metų Lietuvos centriniame archyve rastas šių vietovių žemėlapis. Surinkus duomenis iš bažnytinių metrikų knygų, matome, kad 18 amžiaus pradžioje tai buvęs gana didelis kaimas, nes randama daug skirtingų pavardžių: Rimeikiai, Mažrimai, Baltuonės, Stropai, Špogevičiai, Butavičiai, Kniūkštos, Baltmiškiai, Narkai, Anužiai, Mažeikos, Rimkai, Stonkai, Lubiai.

Aleksandravo dvaro pavadinimas pirmą kartą aptinkamas metrikų knygose 1842m., nors 1848 m. tarp Kartenos parapijos kaimų dar paminėtas ir Kibiškių kaimas su šešiais ,,dūmais.“







Tarpukariu dirbęs Aleksandravo pradinėje žinomas Lietuvos patriotas mokytojas Antanas Gulbinskas buvo iškėlęs mintį, kad Aleksandravui reikėtų grąžinti senąjį gražų lietuvišką pavadinimą Kibiškiai. Tačiau raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, šios minties autorius atsidūrė emigracijoje ir liko ši kilni misija neatlikta.

Kaime mėtėsi apiplyšusi sena , išleista 1917m.Tilžės leidykloje, knygelė (turbūt iš mokytojo gausios bibliotekos), kurioje buvo aprašyti paminijo kaimai ir Aleksandravo dvaro istorija. Mano žiniomis šis unikalus ,,geltonosios“ literatūros reliktas pateko į KGB darbuotojų rankas ir tikriausia buvo sunaikintas. Skaičiusieji šią knygelę pasakoja, kad Aleksandravo dvaro pavadinimas kilęs nuo kažkokio rusų didiko Aleksandrovo. Įdomi neseniai girdėta ir kita Aleksandravo dvaro ( o tuo pačiu ir kaimo) pavadinimo kilmės versija . Atseit Lietuvos gražuolė rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė- Šiuazel, artimai draugavo su Rusijos caru Aleksandru , todėl vienturtį savo sūnų pavadino Aleksandru, netgi berniuko krikštatėvis buvęs pats caras. Tuo metu jau naujai pastatytas dvaras šiam įvykiui atminti buvęs pavadintas Aleksandravu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Aleksandravo dvarą nupirkusi iš žemės ūkio banko kažkokia draugija (tos draugijos narys buvo kunigas Jarulaitis).

Įsikūrė Aleksandravo kaimas

1913m. Aleksandravo dvaro centrą nupirko Kazimieras Riepša ir Juozas Eglinskis. Riepša įsigijo 7 pastatus su .100 ha žemės, o Eglinskis – 3 pastatus su 45 ha žemės. Pastarajam atiteko akmeninis arklininkas, 1861 metais statytas dvaro gyvenamasis namas, rūsys, Riepšui - ūkvedžio gyvenamasis namas, statytas apie 19 amžiaus pradžią . Jį sudarė 15 kambarių.

Žmonės ir dabar dar prisimena pasakojimą, kaip Riepša dvarą pirko . Pasakojama, kaip į Gaudučių dvarą pas poną, kuris buvo įgaliotas išparduoti Aleksandravo dvaro žemes, atvyko apsivilkęs apiplyšusia burka, bet pasikinkęs du gerus arklius, žmogelis. Jis paprašė audencijos pas poną. Ponas pažiūrėjo į su pančiu persijuosusį, labiau į elgetą panašų žmogelį ir atsisakė priimti.Tarnaitė paklausė, ko jis norįs. Ogi jis norįs Aleksandravo centrą pirkti. Ir tik tada, kai klumpėtas žmogelis prasisiautė suplyšusius skudurus ir ištraukė kapšą auksinių, ponas pakvietė jį vidun, o tarnaitei liepė atnešti arbatėlės. Tarnai šoko arklius nukinkyti.

Vėliau Kazimieras Riepša padalijo savo ūkį dviems sūnums: Kazimierui ir Mykolui. Kazimieras vedė Barborą Samoškaitę iš Liepgirių ir pasiliko gyventi dvaro senuosiuose pastatuose, o Mykolas ant savo žemės pasistatė naujus pastatus.

Aleksandravo kolūkis



1949m. pradėjo kurti kolūkius ir kituose kaimuose. Kaimiečiai sunkiai pasidavė raginami stoti į kolūkius, nes buvo girdėję, kad Rusijoje kolūkiečiai blogai gyvena, prie bado buvo priėję. O ir patys valstiečiai netikėjo bendro darbo sėkme.

Ūkininkauti kolūkiuose tikrai nesisekė, nes specialistų nebuvo. Į darbą prievarta varydavo, nes dirbti reikėjo veltui. Metų pabaigoje buvo žadama pasidalyti pelną, o jo likdavo tik keli maišeliai pašarinių grūdų. Paprastai išeidavo po šimtą gramų už darbo dieną. Vėliau valstybė pradėjo remti kolūkius, o ir pirmininkai pradėjo ilgiau užsibūti: Lukavičius išdirbo 3 metus, Petkinis – 2, Ignas Gagilas – 4, Kostas Mikalauskas – 4 metus. Pirmieji pirmininkai teišbūdavo tik kelias savaites.

Karo atgarsiai dar gyvi



1951 m. buvo pakeistas Lietuvos administracinis padalinimas: panaikinti valsčiai ir įkurti rajonai. Kartenos valsčiaus Aleksandravo, Mamių, Pakutuvėnų, Baltmiškių, Liepgirių kaimai buvo priskirti Plungės rajonui. Tačiau šie kaimai ir šiandien tebepriklauso Kartenos parapijai. Kartenos kapinėse gula amžinam poilsiui visi aleksandraviškiai.

Jau virš 60 metų, kai baigėsi karas, bet jo atgarsiai dar ilgai primins jį. Daugiausia nuo jo nukentėjo vaikai. Jie žaisdavo surūdijusiuose tankuose, o žaislai buvo iš karo likę sprogmenys. Su senu šautuvu K.Mačiulskio sūnus nušovė kaimyno Vyšniausko dukrą Miną, o dar baisesnė nelaimė atsitiko Latakų šeimoje . Augustina ir Jonas Latakai augino 4 vaikus, mama jau laukėsi penkto. Grįžta iš darbo tėvai, o vaikai trys kraujuose paplūdę, o vyriausias trylikametis sūnus mirtinai sudraskytas nuo jo rankose sprogusios granatos. Vaikai visais laikais buvo ir yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis . Suaugusieji visuomet turime būti budrūs.



Kaip dabar gyvena aleksandraviškiai?



O kaip dabar gyvena aleksandraviškiai? Po visuotinio privatizavimo vajaus milžiniškus gamybinius pastatus privatizavo, nugriovė ir plytas pasidalijo, įrengimus išgrobstė, kas pritilpo. Dabar bando įsikurti nuosavuose ūkiuose, bet sunkiai sekasi.

Gyvena kaip bitės avilyje; namas prie namo, žemės sklypai yra už keleto kilometrų nuo namų. Todėl iš pusantro šimto sodybų perspektyvesnius ūkininkus galima ant pirštų suskaičiuoti, o kiti – trihektarininkai . Laiko porą karvių ir gyvena, vos galą su galu sudurdami, iš pajamų, gautų už parduotą pieną. Mokykloje mokinių mažėja, nes mažėja kaime jaunų šeimų, mažėja ir gimstamumas. Nuo 2014 metų Aleksandravo mokykla uždaroma. Žmonės gal ir norėtų, bet nebemoka gyventi naujomis sąlygomis pagal rinkos ekonomikos dėsnius.

Pasinaudoję ES parama Dalia ir Fabijonas Zemeckiai įkūrė stambų pieno ir javų ūkį. Buvusių kolūkio fermų vietoje iškilo moderni galvijų ferma


Į BENDRUOMENIŲ PORTALĄ